Vilija

Vilija mūsų motina upeliųAukso tur dugną, mėlyną veidužį.Širdies gražesnės, aiškesnių akeliųSkaisti lietuvė, kur sem vandenužį.

Vilija teka kvietkynais puikiausiaisKlonyje Kauno nepasakytos grožės.Lietuvę kalbin žodeliais meiliausiaisMūsų berneliai, kaip tulpės ir rožės.

Klonio žolynus Vilija išpeikia —Nemuno ieško su atida tvirta.Ilgu lietuvei — lietuvių nereikia,Nes jos širdelė svetimšaliui skirta.

Nemuns į glėbį Viliją pagavęs,Neša į erdvą, kur gelmės ir uola,Spaudžia širdingai meilužę prie savęsIr manų gylyj abudu prapuola.

Ir tu ateivio attolinta būsi,Vargšė, lietuve, nuo gimtinės tavoIr užmiršimo vilnyje pražūsi.Tiktai liūdnesnė, tik be brolių savo.

Neklausys, upe, nė širdis, sudraudžiant.Mergelė myli, o Vilija plaukia.Vilija dingsta, Nemunui beglaudžiant,Mergelė bokšte ašarėles braukia.