Širdis ir protas

Tiek sykių proto prityrimasMan širdžiai patarė tylėt,O jai meilu – apsigavimas:Ji nori amžinai mylėt.

Bet meilės žiedas laime žydiTaip apgaulingai ir trumpai!Pavydas ją erškėčiais lydi,Ir skelbia gedulą varpai.

O ant nuvytusio jos lapoNukritus ašaros rasaNebatgaivins jau šalto kapoStebuklų priemone visa.

Nebatgaivins, kas sykį mirė,Užgautas rytšalio šalnos?Ryšiai, jau vienąkart iširę,Nesusimegs ant rytdienos?..

Palieka skausmas ir kankynėNebeužgijančia žaizda!Tuščia beskundžiasi krūtinėŠirdies sukruvinta malda!..

Širdele mano, suviliotaIr apsiverkusi nesyk,Išgirsk bent kartą sveiką protą,Jo patarimo paklausyk?..