Alpių viršūnės

Aukštai kalnų viršūnės šviečia,Ledais apkaltos ir snieguos!Nuo amžių koja jų neliečiaŽmogaus. užgimusio varguos.

Nuo aukšto išdidžiai apmatoŽmonių stropius dienos takus,Tačiau gyvatos margo ratoJų veidas neatjaus puikus.

Kas joms, didžiulėms! MilijonaiPro šalį amžinais keliaisNuėjo kaip lig laiko monaiSu mažutėliais geiduliais!..

O jos be jausmo, be silpnybių,Vienodos amžiais nuo aušros,Kad liepė Viešpats iš tamsybiųIšeit ant saulės atviros.

Ir amžių amžiais sau galingaiJos baltuos saulės spinduliuos!..Kas aš prieš jas, kurs rūpestingaiVos tik rytojaus beviliuos!