Iš Danutės akių

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;Jų gelmė - amžina paslaptis!Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasiaTavo žavinčios akyse?

Kad man vakar sakei, jogei myli mane,Tų akių neužmiršiu, oi ne!Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliaiIr jo žavi pirmi spinduliai.

Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau:Jas blakstėnais užleidi tuojau...Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl!Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl?

Vėl pažvelk maloniai! Aš tau giesmę už tai,Giesmę naują išvesiu rimtai;Paklausyk, parymok, ar ne tavo pačiosBus tai pasaka vargo-kančios?

O, prašnek maloniai! Ta kančia, tie vargai,Man tikėk, nebevargins ilgai;Vien tik dainiaus giesmėj jų aidai bepaliksAr į širdį nekaltą įsmigs.

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų,Pasiilgusi saulės dienų,Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:Atgimimo tau giesmę nešu.

Aš tau giesmę nešu ištvermės ir viltiesPo sunkios vakarykščios nakties!Daug kentėjus Danute, užmirški vargus!Juk tu - mano naktis ir dangus...