J. St.

Aš nežinau, graži sesute!Ar šluostei ašaras varguos,Kada mylėjai vien matutęIr sargą-angelą danguos.

Aš nežinau, ar ko gailėjosRamiai tebmieganti širdis,Kada neliūdo, neilgėjosVienuolė tavo paslaptis.

Ar kiaurą naktį lig aušrinėsAkių sumerkti negavai,Kada, prispaudus prie krūtinės,Tiktai kryželį bučiavai?

Kai tavo sąžinė jausmingaKas dieną vystėsi skaisčiau,Ar nebuvai tada laiminga?Aš nežinau; atspėt bijau...

Kitų dienų kita saulutėTau sužavėjo akeles,Ir užmiršai dabar, sesute,Linksmąsias savo daineles.

Žemyn nusviro ant krūtinėsGalvutė nuo jaunų pečių,O mintys sunkios, begalinėsIš erdvių slenka paslapčių.

Jų neapveiksi, neužspausi,Gyvatos žengdama taku,Tik valandoj karčioj paklausi,Kodėl, Dievuliau, taip sunku?

Bet nesiskųsi tosios galios,Kuri tau širdį surakys;Tik veido marmuras išbalęsOi daugel, daugel pasakys!..

Širdis man verkia: tavo sieląSuprasti vienas aš galiu;Bet skirta eit man, mano miela,Kitu gyvenimo keliu.