Jei žemė širdį viliojo

Jei žemė kada širdį man ir viliojo,Tai jos neišpildė maldos:Tarp žemės sapnų ji ko kito ieškojo,Ko čia neatras niekados.

O taip, neatras! Jei į tai netikėjau,Jei klydau, kaip daugel kitų,Tai galvą aukštai iki galo mokėjauNešioti, neliesdams purvų.

Laimingas tasai, kurs be kūno sapnavo;Kam švietė žvaigždė tolima;Kurs savo gražaus idealo negavoPažinti arčiau niekada.

Kaip paukštis budrus, taip iš anksto beskrystaŽmogaus apgaulingi sapnai;Bet gėlės kely greit nuo saulės pavystaIr lieka vieni stagarai!..

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,Ją vienas suprasti gali;Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,Kad kryžkeliais žūna baili.

Tu vienas esi nemeluota gražybė,Kurs amžiais be vakaro švies!Ir Tau tik vienam, Amžinoji Teisybe,Visi pajautimai širdies!