Ne vienas metas, risčia prabėgęs...

Ne vienas metas, risčia prabėgęs,Šitai man galvą širmai aptraukė;O penktas kryžius, pečius prislėgęs,Vargiai ko gero poryt belaukia.

Išnyko aukso dienų svajonės,Kurios dainavo aušros giesmelę;Kapuos nurimo pavargę žmonės,Kurie man rodė gyvatos kelią!

Pati Dubysa siauresnė teka;Aukšti jos kalnai lyg kad nuslūgo;Anuomet kalbios, dabar maž šnekaŽvaigždėtos naktys!.. Rudens pabūgo?

Nejaugi laikas į bočių šalį,Kur meldžias kryžiai, liūdnai palinkę?Iš kur numirę sugrįžt nebgali,Ramybę amžiną sau pasirinkę!