Nedaugel mūsų

Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė;Į darbą stokim vyras į vyrą:Sujungtos rankos suteiks stiprybę.

Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,O priešas laukia jos prapuolimo,Kapuose bočiai, kurie ją gynė,Mes gi prislėgti nusiminimo.

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus;Saulutė džiugins vėl patekėjus.

Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,Norint ne kartą širdį ir skausta;Pabudę naktį varykim rūstą:Dienos šviesesnės ateitis rausta.