Sunku gyventi

Sunku gyventi žmogui ant svieto;Visur tik vargas, nelaimės vienos;Nuo nuliūdimo, skaudaus ir kieto,Tulže apkarto gražiausios dienos.

Lapus nuo medžių rudenio vėjasDar taip neblaško žiauriai į šalį,Kaip daužo vargšę skausmas užėjęs,Kad žmogus vietos rasti negali.

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;Verkiame, meilės pančius pažinę;Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;Verkiame, karstą sau prisiminę.

Veltui, nugręžęs akis atgali,Tarp atminimų ieškai ramumo;Nieks nuraminti tavęs negaliNei išmatuoti širdies gilumo.

O Dieve didis ir Tėve brangus!Pastiprink žmogų, silpną ir menką,Taip sutvarkyta, kad vien tik DangusJo begaliniams norams užtenka.