Suvargusiems

Vargų varguos paskendus žemėTuščia kančių belaukia galoIr prakeikimo tulžį vemia,Ar į krūtinę peilį remia,Kai ji sunyko ir užšalo.Ilgai ji ašara rasosBe Tavo dangiškos tiesos?Prašnek, pratark, Aukščiausi!

Nejaugi Kristaus beišsekoGyvatos amžinas šaltinis?Nejau troškimams neužteko,Nejau į širdis neprašnekoKaip Dievo Žodis antgamtinis?Tai kur apaštalų darbai,Jei Kristų myli jie labai?Kodėl jų, Viešpatie, neklausi?

Nemaž priviso geradėjų:Lygybę, laisvę begarsina;Bet vietoj vargšo apgynėjų,Vardan aukštų, šventų idėjųJie luomų kerštą bevaisina.Be meilės jų darbai suvys!Ne jie pasaulį atgaivys!Ne jiems Tu, Viešpatie, tarnausi!

Nuleisk bent spindulį malonėsĮ jų užmirusią krūtinę!Tegul raminas jų dejonės!Tegul supranta rūstūs žmonėsMalonę Tavo begalinę!Tegul jų širdys atsigaus!Nušvisk pasauliui iš Dangaus?Prašnek, pratark, Aukščiausi!