Gražina

Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;Miglos ant žemės, o mėnuo padangePer miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,Tarp rudens oro šalto, nevienodo.Žemė lyg butas tamsusis išrodo,Debesys rodos lyg judantis skliautas,Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.

Rūmai, statyti ant kalno Naupilės,Blizga palšai prieš nakties akį švisą.Šone, ant rėvo, kur volas pakilęs,Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta.

Miestas miegojo, ir pilyj pradėjoŽiburiai gest, tiktai bokšte, ant voloPilies sargai pastatyti budėjo;Vienkart, težiūrint, jie mato, iš toloLyg koki žmonės per tyrą atvengia.Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,Ant šlapių žirgų trys jočiai sėdėjo.Rėvą prijojus sustojo ir vienasĖmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,Užtrimytavus taip trejetą kartų,Sargas ant balso iš bokšto atsuko;Čerška retežiai rakinti prie vartųIr sunkus tiltas nupuola ant tako.

Kad žingeidumą tuščią apmalšint.Iš visų pusių sargai suėj’, žiūri.Vienas iš jočių, vyriausias matyti,Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.Kryžių ant kaklo prie raikščio geltono.Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.

Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:— Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?…Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį,Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:Nors vokietis, žmones kalbant suprato.— Kur Kunigaikštis? — sargų jisai klausia.— Ilsisi, miega ir naktį nepri’maNieko pas save. — Nors būtų vėliausia,Turit pranešt apie mūs’ pribuvimą:Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierįApreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikęDasižinosit kas mes, ko mums reikia.

Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?Pas Lietavorą per langą mažytįSpingsant prigesus šviesa dar matyti.Šiandien jis grįžo, buo toloj kelionėj,Reiktų dabartės ilsėtis maloniai.

Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,Siųsta po durim žiūrėt. — NemiegojoTiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:Ponai, bajorai, visa vyriausybėPas jį į rūmus įeiti bijojo.Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia:Iš budinčiųjų kad nieks neketinaEiti, Rinvitą pabudinti reikia.Senis Rinvitas namie tiek, tiek kareNaudos tėvynei labai daug padarė, —Kare muš' priešus, namie vaidus taiko,Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,Viešpačio butas jam vis at’darytas.

Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjoMirštančia, balta šviesa žiburėlis.Lietavors rūškans prie stalo stovėjo,Misli’o, tai klausė vėl galvą pakėlęs,Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galoŽiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,Rodosi taiso: pridengia su sauja,Žiburys suvis žibėjęs paliauja.

Turėjo tyčiomis jį užgesinti,Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylęBuo, nenorėj, idant tarnas atmintiStengtų širdies jojo paslaptį gilią.Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;Bet kad prie lango grotuoto priėjo,Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,Aiškiai matyti, kad dantys sukąstiIr kerštas slepias’ ant suraukto veido,O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.

Vėla nuo lango greitai atsitraukia,Liepia Rinvitui duris uždaryti:Nors akyse abejonę matyti,Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,Tokią naujieną Rinvitui apreiškia.

Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo.Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjoMane ir visą palaimos tą šalį,Tuos plotus žemės, kurie man priguliBe dovanos jojo į pačios dalį.Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,Lyg savo lobį žemes tas apleidžia.

Taip kunigaikšti! — Taigi ir dabartėsEisim užimt dovanotą mums turtą;Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartįUždegti stiebai, kad būtų užkurtaUgnis ant volų. Sargai tegul renkaTrimitorius, prisakyk jiems suėjusTriūbyt neliaujant į keturis vėjus,Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!Iš visų pusių kareiviai pribūtiTuri ant balso į pylimą: krūtįSavo kiekvienas šarvais teužkloja,Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;Žmonėms ir žirgams tur būt pagamintoMaisto, kiek reikia ik nakčiai nuo ryto.Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,Mindaugo kapą kaip tik pirmutinisSpindulys grybštels, apreikšdamas rytą,Laukite manęs ant gatvės lydinės.

Taip kunigaikštis prisakymus leido;Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjoBet kodėl naktį? Kodėl ant jo veidoŠiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?Norint tais žodžiais liepimų begalįSkaitlių išpildyt Rinvitui suteikia.Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalįTarnui atvėręs parodo kaip reikia;Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’,Tylint krūtinėj giliai užkavojo.

Lietavors baigė ir rodosi lauktų,Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,O iš to viso, ką girdi, ką mato,Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,Jis viską aiškiai patsai dasiprato.Ko dabar tvertis? Žino, kad rodosSvetimos viešpačiui niekad n’įtinka:Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,Be atmainos to visuomet laikysis:Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja…Vienog Rinvitas, karštai mylintysisTėviškę, aiškiai supranta ir žino,Jog šitą kartą labai keistai veiktų,Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj,Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų.Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria.

— Ponut’, kur tik tave mierai šie kelia,Visuomet esame tau atsidavę:Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,Ant vieno žingsnio neapleisim tave,Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,Reik ir padonis guodonėj laikyti,Labą tėvynės niekad nepriguliAnt vienos mislies svarstyklių svarstyti.Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias.Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,Į rodą amžium senesniuosius šaukė.Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiaiBūdavo drąsiai, rodos, davinėjau;Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. —Būdamas senas, su plauku žiloku,Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;Bet ne’tsurgum’s šios kelionės, bijausi.Kad nelaimingai labai baigtis gali,Jeigu į Lydą dabartės keliauji,Tau pagal tiesą prigulinčią šalį.Minkie, slapus antpuolimas galėtųMus su lydėnais suerzinti drūčiai,Likties’ po tam, būdu karo, turėtųVieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai.

Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,Žmonės brandina juos mislim' neliovę,Mislim brandina, melu užakėja…Vaisių toks grūdas išduot gali kartų.Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę.Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,Esant plėšikais. Netoks papratimasTarpe valdonų senovėj žiliojo’Prabočių mūsų šalyj ponavojo,Kada taip būdavo kraustytis imas;Jeigu norėtum senovę laikyti,Teikis senovės žmonių paklausyti.

Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,Jogei visi, ką čionais mieste estiIr kurie kaimuos toli išsibastę,Veikiai į pylį sueitų ginkluoti.Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi.Vietoj sargybos palikti prie savęs;Kitus, po mano valdžia atidavęs,Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi.Su kunigais, vaidilučiais garbingais,Su daiktais kare, puotoj reikalingais.Laimingiaus sektųs, kad dailiaus nuduotųIr kad nė valgyt, nė gert nestokotų.

Nes karo laiku nevien prasti žmonėsIr vyriausybė midum smaguriauja.O kunigaikščio duosnum’s ir malonisAteitį gerą visad pranašauja.Sens paprotys, siekęs gilią senovę.Jį turim švęsti per amžius neliovę.

Baigė kalbėjęs, aptyko, nurimo.Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:— Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas…Siuntinia vokiečius. Liept juos pašauktiAr tur kieme atsakymo laukti?

Taręs, nuo lango vėla prasitraukia.Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukiaKad apie siuntinius ką prasitartų.

Lietavors taria: — Jei kad atsitinka.Jog tarp dalykų kuo pavojingiausiųSavo padonų, rodos, kartais klausiu,Tavosios rodos labiaus man patinka:Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmosKitiems padonams atviros stovėtų.Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų.Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską.Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga.Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi.

Todėl taip greitai, todėl valandojeNepaprastoj taip ir taip netikėto',Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,Kad iš netyčių užklupti galėtų.Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti.

Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadąVakar bebūdam’s dariau sutarimą:Ordens į talką duot ricierius žada.Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima.Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,Regima, sutartį pildyti geidžia.

Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti,Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka.Tūkstančių porą kryžiokų laimėti.Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tieka.Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosiusTuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:Kūnu kur kas didesni už manuosius,Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;O stos į karą, tai net baimė tveria,

Matant, pašones mūsiškiams kaip veria.Pestininks turi kiekviens po gyvatę,Ką šviną suodžius ir pakulas ryja,Kaip tik jos kaklą į priešus atstatęPradeda erzint, prikišę žariją,Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemiaIr tuojaus priešą partrenkia į žemę.Anais tai metais nuo pramonio šitoVieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito.

Vilkinims baimė tik darbą gaišina,Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysimIr kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,Eisim, kaposim viską ir draskysim.

Rinvits, užgauts netikėta naujiena,Stebisi, misli’a, atsakyti taiko.Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko,Slysta tolydžio viena paskui vieną;Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,Todėl išdrįsęs: — Viešpatie, surinka,Amžiuje mano nenoriu, kad duotusBrolius prieš brolius matyti ginkluotus!…Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandusŠipo, o šiadien, kad gint juos galandas?.Niekai gyvent be vienybės — teisybė,Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėjRods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną.Su kuriuo pykos per metelių kiekį,Ima, ant galo piktumą paliekaIr jį nei brolį karštai apkabina.Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas —Lenkas su lietuviu santaikoj būva,O vienog tankiai, suėję į krūvą.Stikleliu midaus paeiliui dalinas,Geria, bučiuojas, o kada pris’eina.Ir į pagelbą viens vienam nueina:Da piktesnėj už lietuvį ir lenkąSu žalčiais žmonės gyvena sandaro'.Bet kada žmogus duris jam pradaro,Žaltys nei svečias kad butan jo slenkaJei tik dėl šlovės dievų amžinųjųLietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;Tad žaltys savas, užsliuogęs ant rankų.Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,Lyg vario žiedas miegot susirango.

Vienog kryžioką — gyvatę per amžiųNenumalšinsi aukos būdu jokiu;Maža jau prūsiško aukso suglamžiusŽemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? —Vis alkana da ir, kad primanytų.Valanda viena visus mus išrytų.

Vien sutikim’s apgint lietuvius galiMetas į metą veltuo į jų šalįTraukiame miestų ir pylimų griauti;Ordens nelemtas lyg smakas išrodo,Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti,Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato,Kurs su lietuviais suvest nor kryžioką,Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,Nėra nė vieno, kurisai nematoJų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistųNuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,Bet į pagelbą križiokų nešauktų;Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartųGeležį karštą, nei ranką jų stvertų.

Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęsJau iki to, kad nebūtum aps’ėjęsIr be kryžiokų? Ant galo, ar esatTaip jau įniršę ant savęs, ar būtųSiūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,Jog delnais brolių nutraukt negalėsit?

Kaip gali tikrint, kad teisūs tie žodžiai.Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai?

Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,Da sušnekėsim, sutarsim da kartą…— Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjasTokias mislis, ryt kitokias suteikia:Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;Da’rtės, matau, atėj’ galas ilgesių:Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,Kada mūsiškiai visur išsklaidytiTapo, atleidžia žinias, būk lydiečiaiManęs ilgiaus nebenori klausyti, —Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia.Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’guLydą atims, mums duot kitas kas rasis, —Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų!Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,Ten visus brolius ir gimines varo,Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka —Jis visas ima, o žino, ką daro:Vienija, muša, į krūvą vis renkaVisą Lietuvą perdėm ir norėtų,Idant jams lygūs po kojom gulėtų.Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,Niekad nuo ginklo kraujuoto nutrauktiDelno neleidžia: iš karo į karą,Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas.Visą skersai ir išilgai apvarė.Prūsus gint ėjom, iš ten į LenkijąDeginti paikiai sodybas statytas,Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm.Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;Kiekgi gėrybių iš pylių išlažėm!O vis kas liko tik nuo kalavijo,Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:Nuo kraštų suomių ik jūrią KazarųViską kaip stovi paglamžė po savim.Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(fKokioms puikybėmis rūmą išrėdė!Rūmus kryžiokų regėjau kada’si;Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną:Saulė pavasario šviest kaip pagauna,Pulkai undinų aplink jį sustoją,Negu aksomu žolelėmis kloja;Žolės bujoja, tada tarpe jųjųPilna primėto žiedų kvepiančiujų.Ne, tokio klonio visam svieto plotyjKito nerasi, bet kas gal tikėti? —Vytauto rūmai gražesnėms išklotiŽolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėtiSuolai kaurais, tokiomis išdabinęs,Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,Deimanto tyro žiedai ant jų karo,Už mėno šviesą, už margą sietynąVergės lenkytės skaisčiaus išdabina,Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro.Rūmo banguos pas jį kvartkos stiklinės.Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro.Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro.Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?Daug aš laimėjau da būdams mažytis,Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjauKumisu negu totorius maitytis?Dieną ant žirgo, naktis užmigdinaIr prie jo kojų mane, o iš ryto,Švist nepradės da, vėl balsas trimitoMane prikėlęs ant žirgo sodina.Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai manoJoj’ ant lazdų, su kardais iš balanų,Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus.Arba mongolus vaikiausi po tyrus.

Bet mano turtai nuo laiko ArdviloPėda da žemės didyn nepakilo!Žvilgtelk ant šitų iš medžio statytųRūmų, ant mūro iš degintų plytų;Eik per butus štai senukų sėdynės:Kur čion sidabras, kur taurės stiklinės?Vietoje aukso, plyta stov’ sudilus,Viet’ puikaus kauro, žel’ samanos žilos.Ko taip aš ieškau vis vargt nepaliovęs,Žemių ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės!

Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiaiVytautas skirias’, visus mus praauga!Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,Garbina puotose mūs’ vaidilučiai,Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėjąSkambančias, leidžią į svietą anūkų.Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų?

Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,Gal save garbe ir turtais apkrauti;Perkęsim viską, tegul tiktai n’imaBroliškos meilės savųjų ardyti;O ar seniai čion viduj sutikimoMūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’Algirdo ūnų iš Vilniaus išvarėIr patsai sostą užėmęs, norėtųDa’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikasKrivo Krivaičių, valdyti galėtų,Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,Kardą plieninį ligkol ranka drūtaDu pajėgia suvaldyti, lig koliaiGreitumu sakalo žirgas manasis,Tyruose Krymo ką esam pagavę,Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;Kol mano žirgas, kol kardas manasis…Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojoČerkštelėj kardas ir pats atsistojo…Kas per ugnis ten į viršų iškilo?Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;Taip kardu jis į akmens grindis kirto,Kad net kibirkštis iš jojo išvirto.

Valandą kurčią vėl buvo tylėję,Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:— Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą.Einam griaut Lydą, atėjęs lai randaVytauts ten suodžių krūvas ir degėsių.

Ploti delnais potam smarkiai pradėjo;Tarnas įbėgo nurengt jį, nuauti,Būdams nuvargęs, matyt, nenorėjoPons vėl į sunkią kelionę keliauti.Gulė. Rinvitas žinoj’, jog laukimasČionais ilgesnis atneš naudą menką,Rūmą apleidž’, o kaip reiškė liepimas,Gandą paduodu, kariūmenią renkaIr vėl į rūmą atgal pasileidžia.Gal da kalbėt nor’, nor’ peršnekėt poną?Ne, dar į kitą ėjo rūmo šoną,Kur ne kiekvien’s iš tarnų įsileidžia:Datirt n’įstengęs geidautą malonę.Ėjo Rinvitas nuo pono pas ponę.

Lietavors skaisčią sau pačią išrinko.Garsas jos grožio toli aplink vaikščio’;Buvo duktė tai Lydos kunigaikščio:Išrinktas žiedas iš viso aplinkio.Gražina buvo ją žmonės vadinę;Norinte amžius, jaunystos aušrinęPerėjęs, jau į vidudienį slinko,Motinos puikūs darbai ir merginosJosios esybėj kartu susirinko:Išmintys mislių ant veido skaistumo,Rodos, pavasariu vas’ra vadinos,Rodos, kad žiedas pavylęs nuo laikoIr rudeniop negaišina gražumo.Kad žydėt baigdams, nokint vaisių taiko.

Išskyrus gražumą gėrėtis galėjo,Galėj' ji tuo prieš visus pasigirti,Kad taip ant vyro gymiu panėšėjo,Jog sunku buvo pamačius atskirti,Ūgiu viena tik už lygią jam skaitės.Rodos, dvarėnai abu kad apstoja,Jog du bijūnai darže lietuvaitėsTarp žalių rūtų išaugę bujoja,Ar žemoj girioj aukštų beržų pora,Kad žalias galvas pakelia į orą.

Esant vienokia ir ūgio ir veido,Dvasioj patim ji taipjau ne’psileido.Moterų darbą, vindelį, siuvimą,Pramanęs, juoką paniekinus, imaBūdavo noriai trimitą ir plieną —Taip, ant žemaitiško žirgo, po tankųMišką, ji būdavo kartą nevienąVyriškuos rūbuos, su sakalu ranko’,Jodo medžiodama drąsiai per dieną.Kad namo žirgą pailsusį varo,Tankiai akis Naupiliečių apgaunaIr nesyk garbę lauke ir ant dvaroTik kunigaikščiui pritinkančią gauna.

Permanyt nieks neįstengia Gražinos:Draugė juokuos, nuliūdimuos paguoda.Ji nevien meile su vyru dalinos’:Šelpia darbuos jį, rodas jam paduoda.Taip, sutartys svarbiosios, karėNiekad be jokios žinios nesidarė.Nors akyvai nuo tarnų, nuo padonųĮtekmę savo užslėpti mokėjo,Ir artimiausi, pirmiausi prie šonoNieko dasekt apie tai negalėjo.

Taigi Rinvits išmintingas numanė,Ką turėj veikti, prie ko pult reikėjo.Pas kunigaikštienę veikiai nuėjoIr išdėj viską, ką Viešpats užmanė:Vytautui karę apskelbt kad ketina,Kaip labą brolių, tautos ir tėvynėsGeisdams pašvęst dėl garbės sovotinės.Papročius laužo ir kraštą naikina.

Smarkų senelio šie žodžiai užduodaSmūgį Gražinos sujudintai dvasiai;Bet, į Rinvitą veizėdama drąsiai.Ji nė veidu, nė kalba to n’išduoda.— Žinomi, sako, linkiai vyro būdo:Jis rodų niekad padonų neklausiaIr, jei galvoj jo koks mieris pabudo,Piktas ar gers, — pildo jį kuo veikiausiaViską tuoj daro, ką sumislint spėja.Bet jeigu ūpai piktumų atėję.Krūtinėj audrą per smarkią pakeltų,Jeigu jaunystės sparnais pasikeltųŠalin svajonių, tokiuose dalykuosReik jį apleist, kad apmislymai tykūsProtą prašviestų, kursčius prigertųIr rūstaus veido ūkus prablaivytų.

— Ne, poniut’, aš nelaikau tą jo šnekąUž žodžius karščio, ką iš lūpų teka.Už mislis jaunas, po kratinį tirštąNorų ankstybų ką maišos’ ir kyla,Ką neigu dūmai iškilę išdyla,Kūrinos galva ir širdis tuoj nemiršta;Tos žodžių kibirkštys, tas mislių dūmasRodė, jog dvasioje gaisras kils ūmas.

Nesyk mislis jis man savo išdėjoLaimėj, nelaimėj, bet ne vieną kartąTaip giliai širdį nerodė atvertą,Taip atvirai niekada nekalbėjo.Atmainyt sunku, tur’ būt padarytaTai, ką prisakė, o jau prisakyta,Šerti žirgus, kareivius pilin šauktiIr pasirengus jo išeinant laukti.

— Ką girdžiu, pone?… Ne, kol da n’įvyko,Baigt nedaleisiu jauni šito dalyko,Kad paskui kalbos, paleistos į tolį,Plėstų žinias, dėl Gražinos vainikoBrolis kaip ginklą pakėlė prieš brolį,Jo laimėj galvą, ar savo paliko!Žodžiais liūdnais jojo širdį užgausiu,O nors per nakt reiktų melsti, budėti,Nors reiktų viso matyti, girdėti,Labui tėvynės viską paaukosiu;Eisiu pas jįjį, kol laikas, prieš dienąRasi da gerą sulauksi naujieną.

Skyrės tada; kunigaikštienė rūmoSlaptomis vietom’s nuėjo pas patį,Rinvit’s per kiemą ėjo į tą patįDaiktą, pas poną. Viliot’s žingeidumo,O eit į vidų drąsos neturėdams,Iš kito šono prie buto priėjo,Ausį taisydams, per plyšį žiūrėdams,Kas viduj dėsis norėjo.

Ilgai netrukus, sujudo pakeltasRaktas prie priešinių durų, šešėlisŠmežtelėj priešais ties durimis baltas.— Kas ten? — sušuko pon's, galvą pakėlęs.— Kas? Aš. — išgirdo atsakymą lėtą.O norint ilgai potam da kalbėti,Nors Rinvits klauso, norint ausį taiso,Posmų neaiškios kalbos nesupaiso;Spaudžias’artyn vis, suprast aiškiaus geidžia,Tuštumos vietų ir sienos neleidžia,

Bėgyj, kalba, ką karštai taip užs’ima,Tyksta tolydžio, ponia tiktai byla,Nuolankiai, saldžiai, kunigaikštis kyla,Bet tuoj vėl sėdo ir juoktis ama….Da ponia meldžia… Ant galo, aplietaAšaroms, puola prie jo, apkabinaKojas — verksmu graudumi pačio kietąŠirdį suminkštint, sujudint mėgina;Tad vėl abudu karščiaus, smarkiaus bylaKalba, kol viskas aplink nenutyla,

Tyka. Vėl šmėžteli drapanos baltos,Vėl girdėt durys sugirgžda pravertos…Stoja Rinvitas, bet sunku atminti,Katroji pusė katra apsileidžia.Gražina vyro buveinę apleidžia,O Lietavors gula vėl, ir matyti,Kad tyla jįjį netruks užmygdyti.

Rinvit’s, truputį prie durių stovėjęs,Misli'a, ką veikti, ko tvertis, kur eiti?…Taip bedūmodams, į kiemą išėjęs,Ties ponios durim’s pamatė tarnaitį —Germų, su vokiečiais tas bu'o kalbėjęs,Klauso atidžiai, nors priešingas vėjasPykin' ir čion žingeidumą jo godų,Vienusyk Germus ant vartų parodo;Skaudžiai užgaut tuom turėjo kryžioką:Puola prie žirgo, ant balno užšoka— Tuoj, taria, kardą apgniauždamas saujo'Tuo, duodu žodį. Šlovė taip užgauta,Jei siuntinys tik nebuč’, srove kraujoTavo stabmeldiško būt apiplauta.Ant siuntinystės beveik praėj’ manoVisas gyvatas, nors tankiai viešėjauCiecorių rūmuos’, butuos’ Vatikano,Šitokios gėdos niekur neregėjau;Po dangum grynu per nakt’ laukti ryto,But prasto tarno už vartų išvytu?…Kvietėtės, prašėt, kad galią patremtiVytauto, bet jūsų mieriai nelemtiVietoje Vytautui mums rengė grabą,Ne, jau pažinom jūs' mislį nelabą,Mierį supratom, tegul dabar bandoVytaut’s šį kardą atmušt nuo jūs’sprando.

Tai kunigaikščiui daneškie, norėtų,Da atkartosiu žodžius šiuos jam kartą.Nors šimtą kartų — vienaip jie skambėtų,Nes kalboj ricieriaus sykį kas tarta,Kaip maldoje ne’tsimaino viens žodis,Lūpos ką taria, ranka tai darodys,Duobę, kurią po mūs' kojomis kasėt,Tuoj ant savųjų užgriuvusią rasit!Tikirindams tai kardu kresteli drūčiai,Kresteldams rikteli: „Paskui vergučiai!’’

Sustoj’ pajoję, bet ilgai n’užtruko,Nieko n’išgirdę į lauką pasuko;Kartas nuo karto tik ginklas sumirga,Kartas nuo karto tik padkavos žirgoSuskamba, kartais girdėt žirgai žvengia,Jie vis kas sykį tolyn, matyt, vengia.Miškas, paskui juos ir kalnas uždengia.

— Jokit laimingai! Stovėdams, išrykoTarė Rinvit’s juos akims palydėjęs;Viskas kaip sapnas po nakties pranyko;Dėkui tau poniut, kas būtų tikėjęs.Kad pon’s, ką rūstu taip buvo išrodęs,Atsimainytų, taip greitai atširstų?O čion, Gražinos viens, kits meilus žodis,Nei saulė, veik ant dangaus pasirodys,Ūkamą miglų, mislis rūstas skirsto;Nėr, išties, dyvo! Užmiršęs jaunystę,Nuomonėj meilės sen’s tankiai paklysta.

Taip viens sau kalba ir galvą pakėlęsŽiūri į langą, pirmiaus žiburėlisApšvietė jįjį, dabar tamsa dengia;Vėl grįžta rūman, ant trepų užžengia, —Ar kunigaikštis nenorės pašaukti?Laukė, stovėjo, nuobodu gi laukti,Pr'ėjo pris durų: ausim tirt mėgina,O naktis poną sunkiau vis migdina.

— Kaip, taria, viskas stebėtinai klojas?Skubintis liepė, kaip šitoj adyno'Mus iš Naupilės išvesti ketinoVakar, dar miega. Komtūras, pageidautųVokiešių vadas, pagelbon atjojęsLaukia, kad dėką, atsakymą gautų,Tą kunigaikštienė liepia išvyti…Kiek vakarykščia kalba numanytiDavė, nors retą girdėjau tik žodį.Bet ką girdėjau, viskas aiškiai rodė,Kad jįjį siuntinius vakar išvarėNežinant viešpačiui; žingsnį padarėDrąsų, Vieng šitą kartą, bijausi,Ar ne per daup spėkoms savo jau tiki,Nes drąsus siekis, geidavims, nesykįMus pakoroja plėga kuo sunkiausia.

Tai taręs, mato ponios siųstą tarną, —Kunigaikštienė pas save jį šaukė.Skubinas, bėga į kairijį sparnąRūmo, tenais jį tarnaitė patiko,Ten Gražina ir pati jojo laukė,O kad kalbėt, dėl svarbumo dalyko,Kambaryj juodu du vienu tik liko.

— Liūdnos naujienos! — Gražina kalbėjo.Nors abejonei nereik pasiduoti,Ką vakar laimė suteikt pavydėjo,Gal su palukais rytoj atiduoti;Kęskim ir laukim, kiek tik galėsim,Paslaptyj stengsimės viską laikyti.Su siuntiniais sutarimą darytiKitą kart, ant toliaus atidėsim,Kad Lietavor’s staiga nepažadėtųJiems, ko pačiam paskiaus gailėt reikėtų.

Tu nebijok, ką mes manom daryti,Viešpačio mieriams didžiai neužvodys;Jei tiktai noras, jei reikal’s parodys,Vėl gal iš naujo viską atmainyti;Lydon kaip šiandien keliaut pasiryžo,Jus vest ketino, bet kaip tam tikėti?Tik ką iš tolos kelionės pragrįžo,Tik ką spėj’ šarvus ir ginklą padėti.Nors dvasia kilti aukštyn kaskart geistų,Kūną pailsusį spėkos apleistų.

Poniut’, jau visos mūs' viltys pražuvo.Kada kareiviai suėj suvadyti.Kviesti kryžiokai pagelbon pribuvo,Noroms, nenoroms, negal ją trukdyti.Tai mąstis mano, jo reikia klausyti,Kaip apie tai kunigaikštis kalbėjo?Gražina taikėsi jam atsakyti,Kaip šiai prieš langą, lauke sudunėjoPadkavos žirgo, į vidų įėjoGermus išgąsdintas, pranešdams žinią,Jogei sargai, kurie leisti dabojoKelią lydinį, slaptom’s dažinojo,Kad vokiečiai mus užpulti ketina.Kad jųjų vadas su broliais, sulaukęSiuntinius savo, iš girios jau traukia,Paskui juos knechtai su abazu sekė,O da prieš dieną, kaip tie sargai sakėIr kaip kryžiokų vergai išpažino,Miestą aplenkę, imt pilį ketino.

Taigi Rinvitas tuojaus, kuo greičiausiaViešpatį keldams rados tegul klausia,Ar nuo jų gintis mūruose liksm,Ar drąsiai priešą ant lauko patiksim?Sargas, ką susekė juosius, pirmiausiaRaitelius, sako, užpulti vertėtų;Kol knechtui jiems su pagelba prispėtų.Girioj, iš šono slapta prisėlinę,Raitiesiems broliams kaktas sudaužysim,O paskui žirgais pėsčiuosius sumynę,Veislę gyvačių suvis išnaikysim.N’išpasakyta didžiai žinia šitaUžgav’ Gražiną, užgav’ ir Rinvitą.

— Kur siuntiniai, klausia ji, ir matytiAtsakos laukt nor, bet Germus tylėdamsStov’ tik ir baugiai į jąją veizėdams,Geidžia iš veido mislis išskaityti.— Ką girdžiu, taria, kur siuntiniai klausiVokiečių dingo? Teikis atsiminti,Kaip, vardan pono, pati kuo greičiausiaiPilį apleist jiems liepei prisakyti.

— Taip — jiji tarė, išblyško, pabalo,Išgąstis veidus kaip sėte apsėjo;Maišti mislis, žodžius painioj, ant galoAtmenu, taria — bet kaip tai galėjoStotis? Paliept ir ne'tmint apie nieką?…Bėgu pas patį… O ne… Tiktai vienas,Vienas tik kelias jau man pasilieka…Nor eit… sustoj, ir primerkus blakstienas,Vėl misl’ia sunkiai — užmanymai gilūsJos veide rodės: nušvito, uždviso,Bet pasikėlė tuoj vėl ir iškilusApgulė šįkart ant veido jau viso;Mieris, prieš valandą gimęs, priėjo,Tik jį pradėt ir išpildyt reikėjo.

— Da, sako, eisiu pas patį, tikiuosi,Šį kartą mieriai nebus suvilioti…Genijau, išnešęs ginklus jam paduosi,Žirgą puikiausią tarnams pabalnotiLiepsi, o tu geidimus, Rinvituli,Jojo išpildindams, tuoj, kaip priguliValią ir norą kareiviams išduosi. —Tai kunigaikščio žodžius atkartoju.Toks jo geidavims, tokia mislis jojo;Manęs neklauskit, staigu dažinosit;Dabar, suėję prieš rūmus, sustosit,Kad pasitikt' ir kad prieš kelionęTinkančią vadui atiduot' guodonę.

Tariusi greitai išėj', kaip ketino.Tuo paskui ją ir Rinvit’s išsėlino;Skubinas, eina, o eidams dūmoja:— Kur bėgu, ko? Juk seniai pasirengęKareiviai laukia ant rinkos sustoję.Mislydams tai vėl silpnyn, lėtyn žengia,Kryžium rankas rūpestingai sudėjęs,Nes mieriai, vakar ką buvo girdėjęs,Šiandien be posmų viens maišos po kitą;Ne’pim’ pynės jų galva paalsinta.

Jau arti rytas pažaras raudonasTuoj pasirodys — miega, ar ne, ponas?Reiktų pačiam eit jį budint, vadinti.Šitai kalbėdams duris jau darytiNor, — durys pačios praviro iš tyko,Priemenėj jį Lietavor’s pasitikoPats; ant pečių jo kaboj purpurinėSkraistė, ant veido užleidęs varinįPuikų šašoką turėj, ant krūtinėsRinkės nuo šarvo žėrėjo plieninės.Kardą apgniaužęs vienoj’ nešė ranko’.O kitoj skiedą ir rankeną lanko.Rupėsčiu ar piktumu perteriotas,Koją nedrąsiai, nelygiai vis statė.Ponais, bajorais iš šonų apstotas;Rodos’ į juos nežiūrėj, jų nematė.Tik imdams baugiai nuo Germaus saidokąIr jiešmų pundą už diržo užkišo.Bet ką? Nė kardo nešioti nemoka?Prie tiesaus šono aną prisirišo;O norint matė visi, kad pon's klysta,Persergėt jį vienog nieks neišdrįsta.

Jau sės ant žirgo: karūnos auksinėsIštiestos ėmė plestenti po vėją;Trūbom’s, trimitais jau eilios šalinėsVadą pasveikinti buvo norėję;Jis davė ženklą ranka, kad nutiltų.Paliepė jot paskui save iš tyko,O prie tam, kažin dėl kokio dalyko,Sargus išvedęs per volą, už tilto,Pylimą tuščią uždaręs paliko.

Čion, keliu stačiai per miestą išjoję,Leidos į klonį, pasuko po tiesiai,Bet artyn kelio tuoj vėl sukdamiesi,Jojo takais, ką po mišką blūdžioja.Kad tarp griovių, tarp medžių šakotų.Arčiaus prie priešų nematant prijotų.

Tuoj už Naupilės, į vokiečių šalį.Kaip toli balsas kryžioką nešt galiPučkos, upelis siaura vaga sriovi.Miškas jį lydi šešėliais pridengdams,Toliaus už vieškelio kaln’s aukštas stovi;Tenais upelis plačiaus lyg paplūsta,Vienog, pastovų, bebėgdamas, rūstąKalną užmatęs, šalia prasilenkdams,Sprąsta pro jį ir, kad pasikavotų,Lenda pabūgęs po ežero plotu.

Čion, kad lietuvių pulkai nusileido,Mato ant kalno, prieš mėnesio veidąŠviesą, kaip varis ir plienas žvilg’ ore,Vaikščioj' kareiviai ginklais apsikorę,Ir kaip, ant galo, visu kalno plotuApgula pulkas pėsčiųjų ir jotų.

Taip lygiai puikiai išžiūr prieš mėnulįGirios, ant kalno Panarų ką guli,Kad žalių rūbų jų vėjas nuskabo,Kad rasos šviesios kruoputės, ką kaboTankioms eilėms ant žalių lapų vietos,Tampa nuo šalčio į perlus nulietos.Žiūrint keleiviams tad rodos’ iš tolo,Medžiai sidobro, o lapai krištolo.

Liūts taip nešoks, kad jį iešmas pataikoKaip kunigaikštis, tą viską regėdams,Metės pirmyn, širdyj kerštą turėdams,Kurį didžiausias pavojus n’užlaiko.Paskui kareiviai nuo jo ne'tsilieka.Tas tik dalyk's didžiai stebin' kiekvieną,Kodėl viens skirias ir kodėl šiandieną,Vadus be persargos jokios palieka?Argi taip drūčiai įpyko, įniršo,Kad net, kaip reik apseiti, umiršo?Rinvitas viską tai tėmija, matoIr tuojaus pats, kunigaikštį vaduodams,Rodo, drąsumą kareiviams daduodam's.Iš trijų šonų jais kalną apstato;Priešais šarvuotus, kampuos ir į vidųTuos, ką lankus valdyt moka, pastato.Jau lenkias’ žemėn, jau ženklą išvydo,Kyla jiešmai ir dar, myrį kad mato,Kryžiokai viską, kas dėsis, suprato.

Leidžias nuo kalno; lankus pasidėję.Lietuviai stengias jiems kelią pastoti,Pirmiaus, ką tamsom’s nakties užkavoti,Priešai, mūsiškiai bu’o liuosais stovėję.Maišos dabartės, į krūvą suėję,Riksmas, dejavims visam’ mūšio plote\Čerška tik pliens, kardai galvas kapoja, —Ką ranka lieka, sumindžioja koja.

Bet Lietavors, priešakyj’ vis kovodams,Suvis iš karščio prie priešų priėjo,Anie ant dangčio, kurs veidą kavodamsSlėpė, ant rūbų pažint jį turėjo;Lenkias nuo jo, ir iš pulko jų visoNė viens palikt kunigaikščio n’išdrįso.

Ar Kovas kertant jam ranką sulaiko,Ar mažin’ pajėgą kirčio jo tvirto?Norint prispyręs kardu priešas taiko,Ne vieną da iki šiol’ neparkito.Kardus, nors veja, kapoja juos naiviai,Barška, į plieną atsimušdams garsiai.

Rankos silpnumą kryžiokai pajautę,Vėl atsigriebia, stoj’ bėga, ne'tleidžia:Tuojaus giria jį vylyčių apsiautę.Pamestą mūšį atnaujinti geidžia;Bet jis per išgąstį baugią ar strioką.Dabar nė durt juos, nė kirsti nemoka.

Sunku nuo myrio buvo atsiginti:Šimtas kryžiokiškų kulkų jį taiko,Jau pr’ėję nori nuo žirgo sodinti,Ale lietuviai kryžiokus sulaiko;Vien’s mušt dabaigia, ką vadas n’įstengia,Kitas nuo priešų kirčių jįjį dengia.

Jau diena aušta, jau kasos aušrinėsBalta šviesa savo dangų apklojo,Šie da vis lindo, kryžiokai vis gynės, —Kruvini kirčiai aplink tik lakiojo,O Laimė, sveriant burtus ateitinės,Kraujo abi pus’ vienokią im’ dalį.Ir svarai persvet viens vieną negali.

Taip Nemuns, tėvas laivų, botų, vyčių,Rumšiškių milžiną pr'ein iš netyčių,Mušas pro šonus, sriove savo šaltaApačia graužias, krūtinę iškeltąMeta per viršų. Įpykinta uolaGindama drasko, kas tiktai papuola,Bet nors tiek laiko praėj, prasirito,Neprasiveikia ligšiol vienas kito.

Vokiečiai viršų lietuvių kad mato,Likučius gavo, ką buvo kavojęLig šiolaik girioj, į mūšį jau stato.Komturs juos veda, patsai pirma joja,O, kad ant ilgų mūšių paalsintų,Pulku kareivių naujai padrūtintųUžtems, mūsiškiai ima abejoti,Pameta drąsą, kitaip laimė virsta.Vienusyk balsą ant kalno išgirsta,Kelia žingeidžiai akis, mato jotį…Kaip žiemoj eglė storai apšarmojus’Den'g plotą sniego, šašeliais apklojus’,Taip platus ploščius jį slėpė apdengęs:Ant juodo žirgo, juodai apsirengęs,Leidos nuo kalno baisingai surikęs.Kaip kad Perkūn’s leistų žaibą įpykęs.

Įjoj į priešų pulkus ir pradingoJų eilėse; lik per riksmą, kaukimąŽymisi smūgiai jo kardo baisingoIr numanu, katrų šoną jis pri’ma:Ten šašok’s lekia, ten vyras pragaišo,Arklius ir žmones į krūvą sumaišo.

Kaipo kirtikai, jei kirst ima šilą,Aplink, girdėti, bildėjimas kyla.Sudreba medžiai, kad pjūklai juos graužia,Girdis, kaip parkirstą medį parlaužia.Šilui praretus, pro prošvaistą ilgąMatyt kirtikai ir plienas kaip žvilga;Taip kertant, tiesiant perdėm kelią platų,Lietuviai jotį pas save pamato.

Skubink, gailiau! Abejojančiai dvasiaiNeški pagelbą, lietuviai jos laukia.Vokiečiai laimi; komtūras pats drąsiaiJodydams muštis Lietavorą šaukia,Tas pr’ėj, sustojo… ir nožmumu savo,Kad mūšis baigsis myriu pranašavo.

Lietavors kardą iškėlęs jau turi;Komtūr’s Perkūno ginklu į jį taiko.Sudreb' lietuviai, į vadą pažiūri.Dieve, jau kardo delnuose ne'tlaiko,Kamanas žirgo iš rankos paleido,Puola nuo balno, jau alpstančiu veidu.Svyrant ištraukt neb’gal iš po šašoko,Kad jam savieji pagelbon prišoko.

Susten’ juods jotis, kaip rodos’ stenėtųJuods debesys, ką žaibus smarkius mėto.Žirgą užgavęs artyn tik prijojo.Kel’ raguotinę aukštyn, užsimojoIr taip komtūrą paleidęs ja kirto.Kad tas apkvaitęs iš balno išvirto.Kur kunigaikštis bajorų apstotas,Pr'ėjęs tenais greit diržus atliuosavo,Atsargiai skesdams drapnas šarvotasApžiūrėj opą, ką krūtinėj gavo.Bet šarvus imant, vėla sukrekėjęsKraujas sujudints gausiaus ėmė plūsti,Skausmą ligonis turėjo pajusti,Pakėlė galvą, aplink apžiūrėjęs,Tarnus, dvarelius atstūmė nuo savęs.Ir tiesią ranką Rinvitui padavęs,Ilgai kalbėj, jį už rankos laikydamsVisi girdėjo, kaip prašė iš lėto,Kad tas, kokią ten slaptą užlaikydams,Apie viską, ką tik žino, tylėtų.

Rankas Rinvitas žemyn net nuleido.Šiurpuliai kūną jo drugiu pakratė:Balsą kad vado išgirdo, ant veidoKad pažiūrėj, iš po antkakčio storo,Stebuklai didi, Rinvitas pamatė, —Veidas nebuvo veidu Lietavoro.

Gaudžia trimitas, namo grįžti rengias.Karžygis vadą ant žirgo sodina,Joja šalia, ranka opą pridengęs,Tekantį kraują kiek galint malšina;Paskui jį greit ir visi žirgus leidžia,O matyt, vieno jųjų širdys geidžia,Jei dievas myrį jau vadui paskirtų,Kad nors kelionėj staiga nenumirtų.

Štai prijoj gardą, už gardo sustojęJųjų pargrįžtant gyventojai laukia.Bet būrys liūdnas pro anuos prajoja,Stačiai paniūręs į pylimą traukia:Rėvą kad perjoja, tiltą užtraukia,Kur sargai volą aplinkui apstoję,Kad nieks į pilį n’įeitų, daboja.Jau paskutiniai kareiviai parvyko,O norint mūšį taip didį atlaikė,Grįžtant pilėnai kad juos pasitiko,Akis graudingas nuo džiaugsmo n’užlaikė.Nes norint liūsta, nors ašaras lieja,Jautriosios širdys gaivina nodieją.

Nieks pilin n’ėjo, nieks nieko nežino:Nuėmė tiltą, vartus užrakino,Tik paliai rėvą, kirtikai nuėjęRenčia medžius, šakas, krūmus kapoja.Kerta, prikirtę, šakas nugenėjaIr viską skubiai į pilį nešioja;Baimė su tuom da didesnė pastoja.

Kur stov’ šventynėj aukurai sukurtiDievui, audroms rudeninėms kurs blaško.Kur ožiai, ožkos ir jaučiai nudurtiVietą degėsių kraujais kasdien taško;Ten didį laužą iš malkų pastato,Platų ir aukštą, kaip akys užmato.

Viduryj laužo yr’ ąžuolas žalias,Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęsVergas matyti, gražiai parėdytas,Stovi retežiais drūtai prirakintas. —Vadas kryžiokų, kursai siuntiniaudamsVakar atkeršyt lietuviams žadėjo,Kurs kunigaikštį netyčioms užšaudams,Atmonį skaudų atpildyt’ mokėjo.

Aplink, prie laužo, giminas stovėdamsPasekmę liūdną karės sulaukt geidžia,Ir kiekviens… mislių spiečius kratinėdams,Iš širdies vis da nodiejos n'išleidžia;Akys nuliūdusios juos į rūmus traukia,O ausys godžiai žinių iš ten laukia.

Štai ir trimitas iš bokšto padėtoPilyj girdėti, per tiltą, iš lėtoArtinas’ pulkas apsiašarojęs,Nešdams ant rankų prie laužo lavoną.Kardas, saidokas jo guli pas kojas.Aplink apsiaučia jį skraistė raudona;Rūbas vadovo, bet nematyt veido, —Antkaklį platų ant jojo užleido.

Jis, Lielavoras tai, pons duosnios rankos,Kursai sulygti su juo gal pataikyt,Vokiečius grumiant, ar mušant lenkus,Kurs namie gminą mokės taip sutaikyt?Viešpat, kurį taip padonys guodojo!Kodėl da'r, laidojant tave, n'užlaikoGarbingų papročių senojo laiko?Ne tokia garbe senovėj šventojo’,Lietuviai kūnus didžiūnų kavojo!

Kodėl su tavim neb’eina į rojųGermus, kurs sergėdams tavo dabojoŽingsnį kiekviną? Ir trauru apdėtasŽirgas, bičiulis kovų numylėtas?Sakal’s ir šunės, laukuos ir po giriąTiek džiaugsmo, vargo su tavim datyrę!

Taip kalb’ prasčiokai, kareiviai suvilgokūną medum ir ant laužo jį deda;Prie balso vamzdžio, vienaip liūdno, ilgo,Kunigai giesmes lydėjimo veda.Vienas, vyriausias, į ranką paėmęsPeilį į krūtį kryžioko jau stato,Tyčiom’s jį laiko į širdį įrėmęs,Štai juodą jotį vėl atvykstant mato.

Kas jis, iš kur jis? Kareiviai pažino’:Mušantiš šiandien pakalnėj, iš ryto,Kad lietuviai pamest mūšį ketino,Kad vokiečiai kunigaikštį apspito,Jis, tartum kokia dvasia — geradėjas,Ką laimint žmones gėrybem’s paprato,Kad mūsiškius jau apilsusius mato,Spėkų ir dvasios priduoda atėjęs.Tiek tik težino. Ir da’r jį išvystaAnt to pat žirgo, ir da’r toj pat dengiaSkraiste. Bet kas jis? — Žiūrėkit! PradengiaVeidą — kaip yr’, pasirodo… O dyvas!..Jei ne vylia, jei mūs’, akys neklysta,Tai Lietavors, kunigaikštis dar gyvas!Gyvas! Surinka balsu vienu, gyvas!O išduot’s garsas, ilgai nenustodams,Griaudžia toli po Naupilės aplinką,Visus jis linksmin’, visiems judin’ širdį;Tik Lietavors jo neb’jaučia, neb’girdi…Stovi ir, rod’s jau ant nieko ne’tbodams,Liūdnai, graudingai į minią pažiūri,Šaltu už viską juoku dėkavodams,Juoku, kurs jokios gyvybės neturi,Kurs skaistų veidą ir akis apklodams,Tiek tik linksmybės priduoda ir dabo.Kiek pundai kvietkų padėti ant gralo

Tyka. Deg’ laužą, ugnis aukštyn kyla,O kunigaikštis, visuotiną tyląPertraukdams — „Žinot kieno čionais kūnas,Sako, nuo laužo Anapilyn žengia?Tai Gražina, moteriškė — didžiūnas!”.Kerštą atpildžiau, bet kerštas n’įstengiaSugrąžint širdžiai ramybės! Suriko,Šoko ant laužo ir dūmuos… išnyko .

Pažaislyj'. 1888 m.

Epilogas išdavėjo

Skaitytojai malonūs, šitą pasakaitęNesuprasit gal gerai, lik galo daskaitę.Nes kad viskas neaškioj perspektyvoj dyla,Daug klausimų mintyje suerzintoj kyla:Kodėl Gražina viską taip neaiškiai veikia?Kodėl pats jai per vėlai pagelbą suteikia?Antra, ar ji saunoriai pradeda tą karę,Juk vokiečiai su patim bu’o sandarą darę?Atsakymū šitam knygoj sunku rasti.Nes autorius abelnai viską duod' suprasti.Tikrų žinių kaip reikia n'įstengdams paduoti.Malonėjo mat tylėt velyj, nei meluoti. —Mirus, rankraštis tas man kasžin kaip pakliuvo,Aš perskaičiau, pamatęs, kad rašte nebuvoMislys aiškiai surištos, kaip būti privalo.O norėdams datęsti pasaką lik galo.Naupilėje teiravaus, klausiau vieno, kito,Bet teisybės nežinoj nieks, išskyrus Rinvito.Tasai vėl per prisiegos ar prižadų raikštę,Ką patyrė, nė vienam n'išreikštė į aikštę.Laimė, kitas bu'o žmogus, kurs paslaptį šitąŽinojo gal ne aršiaus už patį Rinvitą, — (dams,Germus ponios, tas menkiaus prižadus laikyPasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams,Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte,Pasiryžau jais šią istoriją baigti.Germus kalbėj: — Gražina, kaip tik dažinojo,Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo,Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė,Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė:„ Ne, ir ne”. Taip Gražina išeina apvilta,Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltąAnt terasos, arba ne, ant valandos laikoPaliept jiems, te už pilies vartų susilaiko.Nesupratau, paskubus mat greit žodžius tarė, —Aš nuėjęs jiems sakiau: „Jus laukan išvarė! ”Iš to visa nelaimė, vokiečiai įnirtoIr, vietoje būt draugais į priešus pavirto.Kad Gražinai pasakiau viską, kas įvyko,Bėga vėla pas patį, aš paskui, iš tyko,Abu kartu kambarį pasilsio atlankę,Kunigaikštis, girdime, tamsoj miega, krankia;Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta,Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta:Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo,Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojoIr paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia.Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia,Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko,Matau, kardo neturi, misliu sau, nutrukoIr rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti,O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti,Jr išjojo; sargai juos išleidę į karę,Kaip paprastai, tur tiltą ir vartus uždarę.Nėra rodos, sugrįžtų atgalios į rūmus,Laukiu, kas bus, n’užilgo klonij matau dūmusGirdžiu griausmą šaudyklių, kanuolinių šūviųŽenklą pradėtos kovos su priešais lietuvių.

Lietavoras tuo tarpu, gana išmiegojęs.Ar pabudints bildesiu, kelias’, atsistojęsPloja, šaukia. Įslinkęs aš į tamsų jojoRūmą, regėjau, kaip ginklų ieškojo.Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto,Grįžęs, išlaužęs kliūges, kieme pasijutoB’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko,Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko.Tad į stonią nubėga, vartus pats at’daro.Klauso, užsėdęs žirgą zovada pavaro,Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonįVieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni.Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo,Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, —Grįžta visi — Lietavor’s, Rinvit’s ir GražinąApalpusią, ant žirgo sėdinčią, grąžinaSužeistą. Sunku išreikšt tą valandą baugią!Kassyk silpsta, kraujai ją viduriuose smauga,Puolus’ vyrui prie kojų, pilna meilės jausmo,Ir guodonės, gailesčio ir mirtino skausmo.— Pučiut’, sako, tai pirmos yr’ ir paskutinėsMano kaltės, atleisk jas dėl meilės tėvynės.Ir numirė, ant vyro krūtinės pasvirus;Aš ir tenais stovėjau lik mirštant, numirus.Kada kūną kareiviai laidoti apnyko.Pasislėpiau. — Žinot, kas toliaus atsitiko.

Taip pasakoj, iš pradžių paslapta, iš tyko,Bet po mirčiai Rinvito, kad baimė išnyko,Germui kalboj nuo nieko nereikėj dabotis,Žinia toj kaskart labiaus pradėjo plėtotis:Da’r, nėr žmogaus ant plačių Naugarduko plotų,Kursai apie Gražiną dainos nežinotų;Žino, dainuoja bernai, kartoja mergaitės, —Kovos vietą vadina lauku Lietuvaitės.