Angelų pėdsakai

Kai valandos dienos jau suskaitytosIr nakties balsai pažadina gerąsias sielas,Tas sklendžiančias šventam, ramiamDžiūgavimui;

Kai vakaro štai žiburiai sušvinta,Kai vėl tarsi fontanai šviesūs ir ilgiŠešėliai židinioŠvytuoti ima kambario grindim;

Tada ir vėl tarpe senai palikusiųjų musĮžengia per durisIštikimasis mylimasisDar kartą aplankyt manęs.

Jisai, toks jaunas, tvirtas, jis mokėjoKovos ugnin svajonėmis nulėkt,Tai jis prie vieškelio plataus parkrito,Nuvargęs nuo gyvenimo kančių.

Tai štai ir jie, šventi, silpnučiai,Gyvenimo kryželį nešą,Išblyškusias rankas nedrąsiai sukryžiavę,Į mus prakalbėt negalį.

Kartu su jais štai dieviška būtybė,Kuri man meilę ir jaunystę dovanojo,Mylėjusi mane labiau nei visa kita,(Jinai dabar šventa danguj gyvena).

Tyliu, kurčiu skambėjimuJi vėl ateina prie manęsIr kėdę tuščią užima,Ir ranką švelnią vėl ant mano rankos padeda.

Ir sėdi ji, ir žiūri į maneŠvelniom giliom akim,Tai lygiai žvaigždės, tylios, šventos,Kur žemėn iš aukštybių žvelgia.

Ir žodžiai netarti – suprantami,Ir žodžiai, ir širdies malda,Ir švelnūs priekaištai lyg laimės padvelkimasPasklinda nuo jos lūpų kaip kadais –

Och, nors kartais aš prislėgtas, liūdnas,Bet liūdesys iškart pranyksta,Jei aš prisimenu tiktaiŠituos, kurie gyveno čia ir mirė.