Aš norėčiau prikelti

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelįIš kapų milžinųIr išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelįIš senųjų laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,Tik ne tą šiandieninį,Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo,Oi, ne savo, ne savo!

Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinėsVaidelučių garsių;Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinėsNuo balsų įstabių.

Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyriųUžmigdyti tarp girių,Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,Be idėjos, be vado.

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtųPo bajorų dvarus!Gal tiek ančkeliais brolių-lietuvių nežūtųPo kraštus svetimus!

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka,Kai nakčia mėnuo teka;Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja?Apie ką jos dūmoja?

Veltui mano troškimai prikelti senelįIš kapų milžinų!Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelįIš senovės laikų!