Ant Neapolio užtakos

Saulei nusileidžiant

Ant Neapolio užtakos saulė stačiųNebežeria žemyn spindulių;Tik nuo Kaprijos siunčia labanaktį rūmamsIr Vezuvį dabinantiems raustantiems dūmams,Auksu rašo kraštus debesų.

Pažiūrėk tik į vakarus! Rodos, kalnaiAuga, skėčias iš marių antai!Vaivorykštė jų grožiui septynžiedžius renka?Ar be burių iš užmario garlaiviai slenka?Ar tai debesis vien tematai?

Pažiūrėk tik į vakarus! Tokio dangaus,Tokio mėlyno, tokio gražausFra Angelico da Fiesole nerašė,Nors Marijos pagalbos klūpėdamas prašė,.Kai jį, būdavo, šišas pagaus.

Rūpestingos dienos baigias triūsas veiklus;Leidžias vakaras lėtas, ramus;Pamažu lazzaronių šaukimai aptilo.San Martino aukštai „Angels Dievo“ prabilo:Kviečia melstis į Dievo namus.

Ant Neapolio užtakos, ant mėlynos,Nesimato mažiausios bangos:Paskutinė nuslinko į marių platumą;Iš dangaus neša angelas saldų ramumą,Migdo darbus žmogaus ir gamtos.

Tyli žemė, dangus. Tik žvaigždžių spinduliaiDreba, mirga iš aukšto bailiai.Cit, girdėtis!.. Ar žvaigždės užmigdo Mariją?Ne, tai gieda gondoleriai Santa Lučiją!O, kaip gieda! Lyg supa meiliai.

O gražusis Neapoli, žeme grakšti,Kur gamta, rodos, šypsos pati!Tu nuvargusią sielą kaip audrą nutildai;Ją harmonija, Santa Lučija, pripildaiIr svajonę į dangų kvieti.