Milžinų kapai

Kur lygūs laukai,Snaudžia tamsūs miškai,Lietuviai barzdočiai dūmoja;Galanda kirvius,Kalavijus aštriusIr juodbėrį žirgą balnoja.

Nuo Prūsų šaliesKaip sparnai debesiesPadangėmis raitosi dūmai;Tai gaisro ugnisŠviečia diena naktis:Liepsnoja ir girios, ir rūmai.

Tarp tyrų plačiųNe staugimas žvėrių;O ne! tai našlaitės lietuvės:Ar verkia sūnaus,Ar bernužio brangaus,Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.

Kryžiuočių seniaiSuvadinti svečiaiĮ vaišes per Lietuvą traukia;Ištroškę garbės,Kai aušra patekės,Išvys, ko visai nebelaukia.

Lietuvių pulkai,Kaip apsako žvalgai,Ties Kaunu per Nemuną plaukia;Po kaimus šauklys(Jo po putų arklys)Į kovą lietuvninkus šaukia.

Klaidu tarp miškų!Vien tik ugnys gaisrųPer Lietuvą kelią berodo.Užtemęs dangusMėto tankius žaibus;Beklaidžiot svečiams nusibodo.

Sutrinko miškaiLyg Perkūnas aukštai,Ir štai netikėtai lietuviaiTarytum ugnis,Kad ant stogo užšvis,Apraitė kryžiuočius užgriuvę.

O, buvo mūšys!Apsiniaukus naktisJį dienai parodyt drovėjos;Tik kūnų šimtai,Suvartyti keistai,Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.

Dabar ten baisuIr nakčia nedrąsu!Net vyrai aplenkti mėginą:Esą tai senųKapai milžinų,Ir kartais net pasivaidiną.