Nuo Birutės kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,Man krūtinę užliek savo šalta bangaAr tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltijà*!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsųAš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;Paslapties neišduos savo veidu tamsiuIr per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.