Nutrūko – nesumegsi

Nešu tau kartą paskutinįKančios ir apmaudo eiles!Ne aš tą sudrumsčiau šaltinį,Kurs pynė tau dainų gėles.

Jos, skausmo valandoj pradėtos,Gražybių perlais nežibės;Krauju ir ašara dėmėtos,Tau nepridės tuščios garbės.

Ne mano kaltė: veidmainingaiNe aš tau priesaikas dariau!Ne aš nuvokiau sumaningai,Kad dviem patikus bus gudriau.

O, visą širdį, visą sieląAš tau aukodavau kilniai!..Tu auką, širdžiai vakar mielą,Šiandieną žaislu išmainei...

Kad bentgi žaislas būtų švietęsSkaistybe mirgančios žvaigždės!..O, pasidžiauk! Mūsų pilietėsNe jo slapčia tau pavydės.

Širdis krūtinėje man plyšta,Bet žaist jausmais aš negaliu...Sudieu! Kas buvo – nebegrįžta!Ir mums nebeit vienu keliu!..