Senatvė

Iš draugų, kai pažiūriu, man nedaug bepaliko:Šaltas kapas užbėrė akis!Ant pakrypusio kryžiaus nesimato vainiko;Vien tik budi žvaigždė naktimis!

Štai aplinkui kas kartą vis daugiau svetimų;Jie manęs ir anų nesupras!Ir nunešime į patalą šaltą kapųSavo paslaptis, savo žaizdas.

Buvo laikas, oi buvo, kai tarp linksmo jaunimoReikalingi mes buvom svečiai;Nuo kilnių idealų, nuo drąsaus įkvėpimoŽiebė mums iš akių spinduliai.

Buvo norai plačiausi, begaliniai tada,O tačiau mus suprato visi;Bėga nūdien siaurutė mūsų norų vaga,O būk mūsų suprast negali.

Tarpe augančių girių vienas beržas apsenęsStovi liūdnas ir skundžias vargų;Ne tai susti nenori, ne tai gailis gyvenęs:Liūdna seniui, netekus draugų.

Kaip tie metai prabėgo!.. Taip ant mėlsvo dangausIr nušvinta, ir gęsta žaibai!Veltui ieškai nors vieno atminimo brangaus,Ant kurio neliūdėtų kapai!..

Kam gailėtis, kas žuvo ir sugrįžti nebgali?Tegul šviečia žvaigždė jų kapams!Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį;Laikas vietą užleisti vaikams.

Tik trumpai valandėlei pakeleiviai-svečiai,Ir užgimę, ir mirštą be noro,Ką ant žemės paliksme? Ar ir mūsų keliaiKaip tų paukščių iš mėlyno oro?

Argi mūsų karionės, idealai pražusBe algos, be naudos ir žymės?Argi liekanos mūsų, kai jau kaulai bepus,Niekam nieko slapčia nekalbės?