Taip maža paramos

Taip maža paramos ant žemės:Daug verksmo, skausmo ir kančios!Retai dangus, rūsčiai aptemęs,Prašvinta ant našlės-galvos.

Bet kas pažino įkvėpimą,Jo aukštus, dangiškus jausmus,Kas gavo brangų atminimą,Tas čia našlaičiu nebebus.

Tam ir nakčia žvaigždelė švies,Tarp skausmų jam saldžiai kalbės;Nors tarp žmonių neras širdies,Bet nemylėt jų nemokės.

Tas iškentėjusią krūtinęApkaitins giesmėmis dangaus,O ašarėlę sidabrinęAnt veido meilė teišspaus.