Uosis ir žmogus

Amžiaus ilgus metusAugo uosis gražus,Ir augo, ir lapais žaliavo;Tarp pakalnių plačių,Tarp beržų, drebuliųViršūnės jis nelenkė savo.

Daužė jį vėsulai, –Nedrebėjo jisai,Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;O kai žvaigždės nušvisPer žvainąsias naktis,Jautriai apie meilę šlamėjo.

Jam prie šono tadaIš šaknų jo gretaUoselis žalsvutis išdygo:Skleidė uosis šakas,Per naktis ir dienasIš džiaugsmo siūravo, nemigo.

Jau nerūpi miškai,Taip nežiūri aukštai,Vien sūnų prie šono sau glaudžia;Baidos šiaurio aštraus,Nes jam gaila sūnaus,Ir dūmą niūniuoja jau griaudžią.

Dvelkia oras minkštai,Auga jaunas aukštaiIr skleidžias platyn, ir didžiuojasUosis lenkias žemyn,Jėgos eina menkyn,Kas kartą mažiau belapuojas.

Štai atėjo žmogus,Blizga kirvis aštrus,Pakirto ilgmetį užgavęs;Jauno uosio pečiaiSudrebėjo baisiai,Žaliuoja tačiau kaip žaliavęs.

Iš kamieno tiesausDročiai karstui išpjausLentų, nes tėvai susenėjo;O viršūnę tašys:Vygė bus ir lopšys,Nes kūdikis klykti pradėjo.

Bėga metai kiti,Supa lopšį patiIr pirmgimiui savo dainuoja:„Auk, maželi gražus,Kaip tas uosis puikus,Kurs slėnio atkrantėj svyruoja.“