(Joja karan pats karalius)

I.

Joja karan pats karalius:Žvengia žirgas, kasa žemę,Triūbos skardžiai aida ore —Garbę ir guodonę lemia.

Ein Jonužis į tą karą:Šiurkštūs vėjai staugti ima,Ūžia, ošia žalios girios —Liūdną lemia tai likimą.

Praded kovą, švilpia kulkos,Lygumoj kareiviai spinta.Kaip liūtai karaliai imas,O tyliai Jonužiai krinta.

Grįžt karalius apgalėjęs,Žirgą jo nišlaiko tarnasMiršta pažeistas Jonužis —Jau aplink jį suka varnas.

Su varpais sutink karalių,Pokilius visur jam ruošia,Kvietkomis iškloja kelią,Vainiku jo galvą puošia.

O Jonužį kad lydėjo,Verkė giminės, matutė…Tik javai liūdnai lingavo,Tik raiba kukau gegutė.

II.

Dievuli mano, ko gi tu leidiŠaltąją rasą,Matydams mane bado prispaustą,Nuogą ir basą?Ar nepakanka, kad žmogus verkiaČia ant žemelės,Sidabro tartum ašaras lieja,Lyg tos naktelės?

O kad tiktai aš tyčia nueičiauLaukan mūs tyrąIr suskaityčiau, kiek ten ant dirvųAšarų byra…Iš tokių sėklų tai baisu būtųPasėlį pjauti:Visi juk pėdai būtų raudom —Kraujo įšplauti.

Sulauksim rytą spindulius karštusSaulės šviesiosios —Sugers jie visą rasą nuo dirvų,Pievos žaliosios.O kad galėtų ašarų mūsųJūrės išsekti,Tam, Dieve mielas, visa pasaulėReiktų uždegti.

III.

Trys takai iš buto einaTen, kur lemia žmogui dalį:Viens tiesiog per slenkstį veda,Kur laukelį dirb begalįKits — po kairei, kur iš toloKarčiama marga vilioja;Trečias — ant kapų, kur guliGentys, žemėms užsikloję.

Ant to pirmo darbininkųPrakaitas į rasą virto.Ant to antro vaiks nudriskęsJuokiasi iš tėvo girto.O ant trečio kapo stoviĮkasti juodi kryželiai,Rytmečiais žiogai ten čirškia,Verkia ten balti berželiai.

Tais tiktai takais sermėgiaiPer vargus, išblyškę, breda.Kas gi jiems parodys taką,Kurs į dvasios svietą veda?

IV.

Daug gražių žvaigždeliųDanguje ten spiečia.Nemanyk, varguoli,Kad tai tau jos šviečia.Ta, kur aiškiai žibaViršumi pušyno,Lyg saulelės sklypas —Pono, mūs kaimyno.Šitoji auksinė,Kur tenai iš šonoAnt upelio spingso —Kunigo klebono.Štai, štai trečioji,Ta pasidabruota,Kur tarytum mirksi —Vargamistrai duota.Mat visi žvaigždelėmsPasigirti gali,Tau tiktai netenka,Vargdieni — bedali!Kitąsyk žvaigždes jukDievas iš malonėsUždegė mat lygiai,Pasakoja žmonės.Ponų ne varguoliųNieks tad neregėjoIr kiekviens paskirtąŽvaigždę sau turėjo,Kad suspaudė skurdasŽmogų neturtingą,Skyrė sau žvaigždynaiKelia ypatingą:Ponų vis da žiba,O žmonių išmirę —Ašaromis tapę…Į laukus subirę.

V.

Žagrę į ranka tas tik teima,Kas numylėjęs žemę tą juodą,Žino, kaip gilų arti arimą,Kas šaltai rasai nepasiduoda,Kas laukų žino kalbos posmus —Ašaras ir skausmus.

Tas tik akėčias traukti tegali,Jau išbandytas ant tų kalnelių,Kas yr vargingą perspėjęs dalįŠitų sermėgių mūsų žmonelių,Kas, kaipo brolis, išties rankasĮ pirtis jų menkas.

Tam tiktai tinka dalgis iš dieno,Ateityje kas tikis kirtimo,Kas tylią naktį laukia iš vieno,Užtekant aušrą, dvasios kvepimo,Kas jau ne kardo — norago šauk.Jūs, atšalėliai, lauk!