Atbaigimas

Gimtos pastogės slenkstį peržengęs,Jis vėl pamatė visa tai, ko taip nekęsdamasKadais pabėgęs buvo iš namų.Ir pirmą kartą jo pasenęs veidas, jo išblėsę akysNušvito tobulu džiaugsmu.

Be galo jam dabar patiko toji didelė tyla,Ir tie ant sienų atsimušę saulės spinduliai…Ten, kur palangėm vazonėliuos augo blyškios gėlės,Aplinkui matėsiVaikystės tolimų dienų žaislai.

Ir prasivėrė jo sukepę lūpos: „Ašen nieko neradau,Tačiau galbūt nereikia nieko rast, jeigu ieškot gana.Keliauja sau žmogus, o prieš akis tik vienas skausmo kelias,Kol blėstančių troškimų širdįPridengia didelė gimtų namų tyla“.

Staiga jisai suprato viską.Lengvai pasirėmė ant staloIr, saulės spinduliuos panėręs veidą,m i r ė!