(Norėdamas surast save, jisai paliko šeimą ir draugus)

Norėdamas surast save, jisai paliko šeimą ir draugusIr vienas pats gyvent į dykumas išėjo.Ten pasistatė lūšną sau ir vienaplaukis, nekalbusAnt slenksčio per dienų dienas sėdėjo.

Jis žvelgė į dangaus toliusIr sielos gelmėse kažko ieškojo.Ir naktimis išbudęs, neramusKažką lyg karštinėj klejojo.

Bet kartą įsiklausė jis: kažkasPer dykumą praeidamas dainavoApie laimingas paprastas dienasŽmonių, neturinčių prasmės ir tikslo savo,

Žmonių, kurie gyvena kaip maži vaikai,Ties bedugne dainuodami ir šokdami ratelį,Jie rankioja gėles ir, krykšdami linksmai,Rankas bejėges ir silpnas į saulę kelia.

Ir atsiskyrėlis nuo Dievo meldė sau to paprastumo,Ir buvo jis beregint išklausytas:Kažkas apvilko jam akis, aptemęs protas jo suglumo,Ir tapo jis lyg vaikas paprastas, nekaltas ir mažytis.