(O mylimoji, mano slaptas ilgesys)

O mylimoji, mano slaptas ilgesys –Būt vėjo genamam plačiajam vandenyne,Kad vėl po daugel netikrų dienųIšlipt galėčiau vėl naujam žemyne.

Aš neklajoti negaliu,Nes mano amžinai jaunoj ir degančioj širdySvajonė neramiKasdien į naują tolį kviečia,Ir aš einu, kad vėjų ir audros šaltais lašaisIšdžiūvusias kaip medis lūpas nors pavilgyti galėčia.

Tegu aš tavo žėrinčias akisLyg dvi pietų žvaigždes,Į ramų uostą grįžt viliojančias, matysiu,O mylimoji, nepasmerk manęs,Jei iš kelionių tolimų aš nebegrįšiu.

Tie vandenynai platūs, gili,Tos audros nuo gimtų krantų tolyn vis plaukt vilioja,Ar tu galėtum nuramint bangas, pakilusias širdy,Ar tu galėtum, mylimoji?