Pamišėlio užrašai

1

Pamišėliu mane vadina žmonės,Galbūt tikrai aš toks esu.Iš paskutinės užjūrio kelionėsGrįžau liguistas kūnu ir protu.Ir sako: aš tada dainavęs, šokęs,Dažnai prapliupdavęs juoku.Visiems keistai atrodęs mano šokis,Žiūrėti buvę linksma ir graudu.Mane sugavę, į namus nuvežę…Pagydyti visai nebetikėję.Aš vis kalbėjęs apie damą gražią,Kilnesnę už hidalgo Dulcinėją,Kuriai paskirsiąs rinkinį sonetųKaip padėką pamišusio poeto.

2

Aš ilgą laiką gyvenau pietuosKaip nuobodžiaujantis aristokratas.Ten greitai dėl laikysenos tauriosVisi mane pamilo, prie manęs priprato.Aš mėgau – gamtą, mokslą ir menus,Rinktinių asmenų draugystęIr pokalby, palietęs klausimus painius,Dažnai į metafiziką nuklysti.Ir nors slaptai mane kankino liūdesys,Vienatvės priepuoliai, nuobodulys,Bet nesiguosdamas, kad man sunku,Save papuošęs amžinu šypsniu,Šaltai stebėjau žmones ir saveNežinomo likimo žaidime.