Songs of Myself (I-XV)

I

Kur galėčiau aš dabar išeit iš savo vienišų namų?Aš renkuos kelius, tačiau visi jie daugel kartų praeiti…Nors buvau aš daugely kelių, tačiau labai skubėdamasaš nemačiau, kas dedasi aplink.Pakelėse stoviniuodavo žmonių būriai, ir aš galvojau sau,kodėl jie neskuba…

II

Nors mane dar teatlankė dvidešimt pirmoji vasara,tačiau jaučiuos susenęs.Ir dabar aš gyvenu namuos.Niekas neaplanko čia manęs.Dvidešimt pirmoji vasara yra liūdna.Kartais aš žvelgiu į kelią taip, lyg laukdamas kažko.Aš tačiau nelaukiu nieko.Akys vien papratę žvelgt į kelią.

III

Niekur jau neinu.Jeigu saulė šviečia kambarin, ką nors rašau.Nes draugai kalbėjo man, kad aš kažką rašyčiau.Aš galbūt ką nors ir parašysiu.Bet popiet jau nieko neveikiu, bastausi po apylinkę,liūdnai lyg paukštis švilpdamas.Paukščiai nei rytais, nei vakarais negieda.Oras yra šaltas ir niūrus.

IV

Aš dažnai einu ant kalno ir, stovėdamas tenatsišliejęs medžio, ilgas valandas stebiu,kaip žmonės dirba laukuose.Šiemet laukuose žmonių matytis maža.Dirba jie lėtai judėdami.Kartais aš pasikalbu su jais, iš darbo grįžtančiussutikęs.Ir mes kalbamės apie lietingas liepos mėnesio dienas.„Vasaros nebus“, – man sako jie.

V

Kai išbundu nakties metu, girdžiu: lietusplonom kojytėm vaikšto zyzdamas aplink namus.Aš keliuos, einu prie lango.Nieko nematau, tiktai girdžiu, kaip vėjoblaškomas vanduo nuo medžių žemėn plūsta.

VI

Tai kalbėk, kalbėk, širdie, didžiu balsukalbėk, ką šnabžda išdidi fantazija.Gal laimingas melas ir sumažins tavo skausmą.

VII

Štai praeinančio keleivio žingsniuos matos pavargimas.Paukščio lėtame viršum vandens sparnų mojavimežymu beviltiškas dausų ir saulės ilgesys.Vasara jau baigias ir regėtis rudenio ženklų.Greit poetai ims dainuoti melancholiškas dainasapie spalvotų lapų šlamesį alėjose.

VIII

Atėjau aš prie kalnų šaltinio.Tyras ir vėsus vanduo toli aplinkui liejasi.Aš skaičiau kažkur apie šaltinį karštą, verdantįdidžioj gelmėj.Pagalvojau sau: štai mano nerami širdis buspanaši į vėsų verdantį gelmėj šaltinį.

IX

Aš pasauly neturiu jau mylimų.Mirę jie yra, mane čia žemėje mylėję.Tai kodėl nykiais ir neviltingais vakarais man nesišauktprisiminimuose į tuos, kurie kadais mane mylėjo?

X

Vakar lijo.Ir šiandien mieguistas vėjas klydinėja po laukus.Ore jaučias uogienojų ir pelkėtų vietų kvapas.Jis turbūt ateina į mane iš ten, kur augakadugiai, maži krūmokšniai, kur šešėliuoseiš lėto sirpsta didelės ir vandeningos uogos.

XI

Atėjus tu sugriovei mano sielos tylumą.O jinai, laisva lyg paukštis ir ramitartum subrendus vasara, gyveno vienišanamuos, kurie stovėjo išdidžių kalnų viršūnėje.Kai aš pirmą kartą pamačiau tave,Man patiko šviesios garbinančios akys.Man patiko tavo lūpos, degančios kaip liepsnosIr tačiau nedrįstančios pratarti žodžio.Meilė, paslėpta giliai tavy, atsimenu, sujaudino mane.Tu nedrąsiai paklausei: „Ar negalima pažvelgt, kasslepiama namuos?“Mes nuėjome į mano šaltą tylumą.Mes nuėjome į pilko marmuro sales,Ir nuo sienų gilūs praeities veidai iš patamsių iršešėlių žvelgė į tave.Tau patiko visa:Vaiko žingeidumas vertė klaust tave: kas čia;kas ten.Klausinėjimui, atrodė, jog nebus ir galo…Bet staiga atsiminei ten slėny paliktus draugusir minią, iš kurios buvai tu valandėleiišsiskyrus.„Laukia ten manęs draugai“, – tarei ir, nesuskubusatsisveikinti, išbėgai.Aš tada tik pirmą kartą pažvelgiau į grindiniomažytes klotas plyteles.Tavo pėdos buvo jas giliai išbraižę.Aš pasilenkiau prie jų.Ir staiga mane pasiekė slėny susirinkusiosminios šiurkštus ir piktas juokas.„Ji pasakė jiems ką nors apie mane“, – tariau sautyliai ir galvojau vienas:„Kaip galėjo tos lengvutės kojos taip šiurkščiaisubraižyt grindinio mažytes klotas plyteles?“

XII

Kartais ant manęs užtyška liūdesysLyg vanduo, kurs šoka nuo aukštų kaskadų.Kaip galingos srovės plauna jis mane.Rodos, jau neišlaikysiuIr, ateinančios bangos paplautas,Pulsiu į putojančias gelmes.Bet pirmiau pavargsta skausmas ir išsenkaliūdesys nei mano jėgos.Pamažu nurimsta kurtinantis ūžesys,Gelmės šviečiasi, vanduo nusenka iki kelių…Aš matau, kaip veidrodinis, kaip ramus vandenspaviršius atmuša ryžtingą mano veidą.

XIII

Mėgstu aš sėdėt svajodamas prie neaprėpiamosplatybės pelkių pakraščio.Nepažįstami man paukščiai kyla iš balų ir skrenda nuomanęs tolyn.Jie paklysta, išsidraiko danguje lyg mano juodosmintys.Pelkės kvepia.Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas kylas iš gelmių.Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios,neaprėpiamos, bekraštės pelkės.

XIV

Rudens sekmadienis vienkiemy.Aš sėdžiu ir mąstau, žiūrėdamas į mylimąjį kalną.Ruduo jau palietė lengvučiais pėdsakais laukus.Kalneliuose visai pagelto avižos.Šiandien sekmadienis, ir ašen vienas palikau namuos.Bet man atrodo, esam dviese: aš ir tavo atminimas.Tavo plaukai nuo kaklo sušukuoti aukštyn lygjuodos liepsnos supa baltą tavo veidą.Dvi gyvos linksmos akys žvelgia į mane.Jos žvelgia į mane iš seno pamiršto paveikslo.Iš mirties šešėlio žvelgia jos.Ar atsimeni, sakyk, tą rudenį, kai vieną vėlų iraudringą vakarą mes ėjome namo pro lauko tvenkinį?Čia buvo radę prieglaudą balti, pavargę paukščiai.Jie skrido audroje ir vėjo genami.Tačiau šiandien tas lauko tvenkinys išdžiūvęs.Aš tau sakau tai visa.Nes nežinau, kur rastų prieglobstį tie dideli irgražūs paukščiai, jei ruduo šis būtų vėl audringas.Jei grįžtum į namus, tai savo kambaryatrastum visa tvarkoje.Aš neliečiau tavo daiktų.Tik retkarčiais ta paukščio plunksna, su kuriaanuomet šluostydavai dulkes, aš nubraukiunuo tavo portreto užumaršties ir laiko dulkes.

1942

XV

Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja.Yra sekmadienio popietė, ir visas jaunimasant vandens.Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos irjuokai.Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jaiskartu ant vandens. Bet niekas šiame kraštemanęs nepažįsta.Aš žiūriu į pakrantės žilvičius, jų šakosmirksta vandeny.Man yra truputį liūdna.Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daugvandens, ir jis amžinai teka. Aš bandaugalvoti, bet mano mintys taip pat teka.Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus.Jeigu jie ant vandens nedainuotų, aš nebūčiauliūdnas.Gera yra žaisti ir mylėti…Jaunystė yra metas, kada negalima pastebėt,kaip upė teka.Jaunimo ant vandens yra daug.Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daugspalvotų dėmių.Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daugspalvų, kurios blunka.Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir josžaidžia jaunystės spalvomis…

Šarnelė, 1944.X